Kaip liautis atidelioti?
Pagaliau paprastai ir aiškiai (o svarbiausia – moksliškai pagrįstai) yra išgliaudytas uždavinys – „Kaip liautis atidėlioti ir pradėti veikti?“ Toks atidėliojimas turi ir sofistikuotą pavadinimą – „prokrestinacija“ (angl. procrastination). Nepaisant to, kokį terminą naudoja – atidėliojimas ar „prokrestinacija“ – su šia bėda susiduria bene kiekvienas iš mūsų: verslininkas, mokslininkas, specialistas, studentas...
Pirma, reikia turėti omenyje, kad kiekvienas iš mūsų turime praktiškai neribotą vaizduotę ir ką tikrai gebame – tai generuoti pačias įvairiausias priežastis, dėl kurių kokią nors nemalonią veiklą geriau atlikti... vėliau:
„Mesiu rūkyti šeštadienį, o penktadienį vakare su draugais dar parūkysiu...“
„Pradėsiu sportuoti rytoj, nes šiandien labai skauda nugarą...“
(pagalvojus, ją iš tiesų skauda... Tai psichosomatika)
„Informuosiu apie atleidimą rytoj, nes šiandien nenoriu gadinti nuotaikos...“
„Paskambinsiu tam klientui vėliau, dabar... neturiu laiko.“
Pagalvokite apie savas, Jums reikšmingas situacijas, kurias atidėliojate – tikrai, daugelyje jų galime paplekšnoti sau per pečius ir tarti sau: „Esu puikus(-i) idėjų generatorius(-ė)!“
Antra, ir svarbiausia, yra štai kas: daugelis psichologijos tyrimų rezultatų rodo, kad žmogus yra labiau linkęs atlikti tam tikrą veiklą (kad ir nemalonią) tada, kai jau yra prieš tai atlikęs parengiamuosius veiksmus. Pavyzdžiui, FITD principas: tikimybė, kad Jonas Jums paskolins 2000 litų, yra didesnė, jei Jonas prieš tai buvo paskolinęs Jums, pavyzdžiui, 150 litų. Kitaip tariant, jei norite liautis atidėlioti, svarbu PRADĖTI VEIKTI.
„Prokrestinacija“ skaudžiausiai atsiliepia tuomet, kai susidūrę su sudėtinga užduotimi, mes stengiamės jos išvengti, net nepradėdami daryti. Tačiau PRADĖDAMI DARYTI kažką, mes tuo pačiu užtikriname, kad TĘSIME tai, ką pradėjome.
Jei žiūrėjote serialą „Dingę” („Lost“), atkreipėte dėmesį į režisieriaus naudojamus triukus, kaip prikaustyti žiūrovų dėmesį. Eilinės serijos pabaigoje įvyksta kažkas neaiškaus, kas sukuria intrigą. Ir skatina įsijungti TV po savaitės. Tai paremta tuo pačiu principu: pradėjau kažką daryti, įsitraukiau į veiklą (pažiūrėjau pirmąją „Dingę“ seriją, susidomėjau intriga) – tikimybė, kad tęsiu tai, ką pradėjęs (žiūrėsiu antrąją seriją), yra didesnė.
Svarbu PRADĖTI. Tačiau susidūrus su sudėtinga užduotimi nebūtina pradėti nuo sunkiausio, daugiausiai resursų reikalaujančio veiksmo. Galima pradėti nuo lengvesnių užduoties vietų.
Principas paprastas, tačiau dažnai jį pamirštame, nes susidūrę su sudėtinga ar nemalonia užduotimi, imame mąstyti būtent apie tas sunkiausias užduoties dalis. Tai dažnai atbaido nuo užduoties ir skatina generuoti įvairius savo atidėliojimo pateisinimus: „vėliau“, „skauda galvą“, „negadinsiu nuotaikos“...
Eikime prieš srovę – vietoje to, kad galvotume, kokia sunki ši užduotis, o ypač „ta“ ir „ana“ jos dalys, imkime ir pradėkime daryti lengvąsias tos nemalonios užduoties dalis. Taip padidinsime tikimybę, kad TĘSIME tai, KĄ PRADĖJOME, t.y. atliksime ir tas sudėtingąsias dalis.
Pagal PsyBlog
